Lentvario parkas

Lentvario parkas – puikus Eduardo Andrė kūrybos pažinimo šaltinis. Taigi, pirmiausia apie tai.

Tada ištraukos iš Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos atsiminimų apie Lentvario rezidenciją.


Kurdamas parkus Andrė visada pradėdavo nuo vietovės pažinimo - jis ištirdavo vietinę gamtą (reljefą, augalus, dirvožemius), kaip botanikas jis puikiai pažinojo augalus ir jautė gamtą, būtent todėl visi jo parkai Lietuvoje taip puikiai įsilieja į aplinkinį kraštovaizdį. (Daugelis lankytojų sako jog šiuose parkuose labai gera, lyg natūralioje gamtoje). Tai ir yra vienas iš Andrė kūrybos principų – kuriamo parko harmonija su vietine gamta. Lentvaryje tas sukurtasis parkas nuostabiai harmoningai pereina į Didžiulio slėnį su begale atsiveriančių horizontų, su paslaptingu, stačiašlaičiu Saidės upeliu, tolyn besidriekiančiomis pievomis ir pelkėmis.

Kitas labai harmoningas perėjimas parko viduje – iš geometrizuoto - reguliaraus parterio į peizažinį parką. Andrė kurtuose Lietuvos parkuose nepaprastai žavi tas jautrus šių skirtingų parko dalių susiliejimas. Lentvario rūmų parteryje, buvo didžiuliai sudėtingų raštų gėlynai, o toliau nuo rūmų žvelgiant dešinėje teniso aikštelė , apsodinta dideliais medžiais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet pažvelkime atidžiau – beržo karpytalapė forma, dižialapės liepos margalapė karpytalapė forma, klevas sidabrinis, dar gluosniai, maumedžiai. Idėja tokia: visi medžiai smulkiais lapais, t.y. ažūrine laja, neužgožiantys nuostabiųjų gėlynų, palaikantys jų kuriamą lengvą, džiaugsmingą nuotaiką ir kartu tai perėjimas į didelių medžių ir paslaptingų peizažų karaliją.

Peizažinė Lentvario parko dalis neabejotinai yra viena įdomiausių Lietuvoje. Kodėl? Ogi todėl, kad E.Andrė, inspiruotas šios kalvotos vietovės su vandens sraujymėnis, čia sukūrė „kalnų parką“ – parką su uolų masyvais, kalnų tiltais, uolėtomis ar akmenuotomis upelių ir tvenkinių pakrantėmis, vingiuotais takais su daugybe akmeninių laiptelių. Siekiant sustiprinti kuriamo kalnų peizažo įspūdį, buvo remtasi augalų gamtinio zoniškumo kalnuose principu – žemesnėse vietose vyravo lapuočiai, o aukštesnėse spygliuočiai (kalvelių viršūnėse buvo susodinti maumedžiai, virš uolų masyvų pocūgės ir, žinoma, eglės ).




Savo knygoje „Sodų menas“ E.Andrė apie uolas rašo taip:
Visa menininko siela susižavėjęs gėriuosi jomis. Žmogui beveik nėra įmanoma dirbtinai imituoti didžiulių uolų efekto gamtoje. Tokios pastangos, kad ir gigantiškiausios, atrodo vaikiškos. Nenorint apsijuokti, reikia atsisakyti šių brangiai kainuojančių ir nevaisingų mėginimų.
Bet nelygiose vietovėse ... būtų galima sukurti ištisas parko dalis, kur, sumažintu masteliu, uolų efektas pasiteisina, jei jis inspiruotas geriausių gamtos sukurtų modelių.
Nelaimei, tokie atvejai sudaro išimtis.
Visų blogybių priežastis – gamtos stebėjimo stoka
“.



Kuriant uolas, Andrė pataria laikytis tokių principų:





  • Pusiau palaidojus akmens luitus kalvos šone ar netoli viršūnės; jų įtrūkimuose įterpiami alpiniai augalai. Jei tokia vieta yra netoli nuo gėlių sodo ar gyvenamosios vietos, keletas egzotinių augalų gali įsimaišyti tarp vietinių rūšių; ir priešingai, jie yra draudžiami, jei scena yra pasislėpusi tolimame laukinės gamtos kampelyje.
  • ...šie efektai įgauna dar daugiau šarmo, jei jie derinami su vandeniu. Jo pakrantėje ar ant gretimų žemės pakilimų sumaniai numesti keli akmenys (uolos) sudaro dingstį įvairių augalų rūšių auginimui, kurių efektas kitu atveju negalėtų pasireikšti. Reikia pasirūpinti, kad takelis eitų netoli šios mažos puošnios gamtos scenos. Šio tipo takelis nenusileidžia jokiam kitam parko puošybos elementui. Aš žinau daugybę pavyzdžių Anglijoje, beveik visi gražūs... Visais atvejais takelis vingiuojantis tarp tokių šlaitų sudarys geresnį įspūdį už tiesią alėją, nesiderinančią prie vaizdingos augalijos. Jos kompozicijos taip pat gali keistis, jei bordiūras yra ilgas, šalia uolas kertančio įdubusio takelio, vos matomo, bet suteikiančio galimybę aplankyti vieną po kitos augalų kolekcijas ir jas prižiūrėti be vargo.




























Visa tai įgyvendinta galime pamatyti Lentvario parko peizažinėje dalyje. Klaidžiojant čia tampa visiškai aišku, kad tiek Vokės, tiek Užutrakio parkuose uolų buvo arba yra daugiau nei mes dabar žinome. Lentvario parkas yra stebuklingas raktas suprasti ir pažinti kitus E.Andrė parkus.

2010 m. pabaigoje Gedimino technikos universiteto moksliniame žurnale „Urbanistika ir Architektūra“ pasirodė Architektūros teorijos ir praktikos katedros docento dr. Vytauto Petrušonio straipsnis, siūlantis dar vieną Lentvario parko suvokimo matmenį - jo manymu, šiame parke yra įkūnyta Žemės rojaus kultūrinė idėja. Kviečiame paskaityti.

Apžiūrėję parką, būtinai paėjėkite toliau, kad galėtumėte pasidžiaugti Didžiulio slėnio vaizdais, o taip pat nors ir apgriuvusiais, bet labai gražiais dvaro pagalbiniais pastatais – maniežu, arklide, kavine ir tt.



O dabar pateikiame ištraukų iš Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos atsiminimų

...Lentvario rezidencija


Po vestuvių mano tėvai (grafas Vladislovas Tiškevičius ir kunigaikštytė Marija Kristina Liubomirska) apsigyveno Lentvaryje, tai privertė tėvą atsisakyti teisėjo pareigų Rygoje ir pereiti teisėjauti į Vilnių. Laikui bėgant jo besivystanti visuomeninė politinė veikla Varšuvoje, privertė jį atsisakyti ir šių pareigų [...]

1893m tėvas energingai ėmėsi administruoti savo dvarus. Žmonos lydimas apvažiuodavo ūkius, folvarkus, girininkijas, tikrino ir domėjosi ūkvedžių ir nuomininkų darbu. Lentvaris – pagrindinė mūsų rezidencija, labiausiai domino mano tėvą. Jo padėtis – šalia geležinkelio mazgo ant Varšuvos, Kauno, Virbalio linijos, netoli Vilniaus, Trakų sudarė idealią vietą vystymuisi. Aplink rezidenciją miškai, ežerai.

Tėvas sumanė pastatyti miestą šalia geležinkelio stoties. Nesunkiai gavo leidimą. Nedelsdamas pastatė didelį viešbutį – medinį namą su restoranu, šokių sale, scena skirta koncertams ir vaidinimams. Turtingiausios žydų šeimos iš Vilniaus atvažiuodavo į tą viešbutį švęsti savo vestuvių. Tėvas už savo lėšas pastatė vaistinę, mūrinį pašto pastatą. Kelias dešimtis dešimtinių žemės išskyrė gyvenamųjų namų statybai, o pirmieji namų sklypai buvo dalijami neatlygintinai, siekiant paskatinti namų statybą. Miestelis vystėsi gana greitai. Atsidarė maisto parduotuvės, lenkų ir žydų dirbtuvėlės, urmo sandėliai.

Namai augo kaip grybai po lietaus[...] Buvo pastatytas naujas stoties pastatas ir keli depo pastatai vagonams ir garvežiams.

[...]Pagrindinėje alėjoje, vedančioje iš rūmų į miestelį, augo jaunas pušynėlis, išsvajota vieta vasarnamiams statyti. Netrukus prasidėjo erdvių skoningai apstatytų namų statybos. Prie kiekvienos vilos pasodintas gėlynas, įrengta sporto aikštelė, teniso ir kroketo kortas. Miškelio vidury buvo įrengta didelė dengta pavėsinė, kurioje savaitgaliais ir švenčių dienomis grojo orkestras.

Tos visos naujovės ir patogumai viliojo gausybę žmonių atvykti vasaros sezonui su šeimomis iš Vilniaus, Varšuvos, Rygos, Peterburgo ir kitų vietų [...] Tėvas statė vis naujas vilas, arčiau rūmų, prie įvažiavimo vartų, prie ežero, miškeliuose. Vilos davė pelną, statybos greitai atsipirko.

[...]Tėvai įkūrė vaikų namus /darželį-mokyklėlę/ Lentvario rezidencijos teritorijoje, nekreipdami dėmesio į tai, kad tais laikais –XIX amžiaus pabaigoje, Lietuvoje ir Žemaitijoje mokslas lenkų kalba buvo uždraustas.

Priešinimasis tam grėsė bausmėmis ir tremtimi. Tėvai nepaisė draudimų ir iš Varšuvos atsivežė mokytoją, kuri oficialiai mokė vaikus rankdarbių, piešimo, o iš tiesų, slapta mokė juos kalbėti, rašyti, skaityti lenkiškai, dėstė Lenkijos istoriją ir katekizmą. Gerai sumokėjus rusų žandarai pro pirštus žiūrėjo į tai, o esant reikalui ir artėjant patikrinimui įspėdavo mus. Tuomet slėpdavome knygas, sąsiuvinius, o vaikai užsiimdavo rankdarbiais.

Vaikų namai veikė iki I Pasaulinio karo.

Rezidencijos teritorijoje, raudoname mūriniame pastate, buvo įsikūrusi ligoninė. Ligonius globojo akušerė ir slaugytoja ponia Šaniavska ir daktaras Okulič, kurių darbas buvo apmokamas iš dvaro lėšų. Jie rūpinosi namiškių, darbuotojų, darbininkų, visų aplinkinių gyventojų sveikata.[...] po to kai mano tėvas baigė dantų gydytojų mokyklą Varšuvoje, jis įrengė dantisto kabinetą ir dvi valandas kiekvieną dieną iš ryto gydė neatlygintinai vietos gyventojams dantis.

[...]Mano mama labai mylėjo arklius, domėjosi jais. Ji nuo vaikystės puikiai jojo. Atvykusi į Lentvarį ji įrengė čia arklidę.

[...]Arkliai ir karietos buvo keičiami pagal madą. Pamenu, kad mūsų arkliai visuomet būdavo nukirpti; pakirptomis iki nustatyto ilgio uodegomis ir trumpais karčiais ir skustais specialia mašinėle kūnais. Jų nugaros buvo apklojamos gūniomis iš tamsiai mėlyno audinio su Lelivos herbu iš išraižytos bronzos.

[...]Restorano , kavinės trūkumas buvo jaučiamas visų Lentvaryje apsilankančių poilsiautojų bei turistų.
Ežero pakrantėje prie kaskados gražioje vietoje mūrinis pastatas labai tam tiko. Ten buvo įrengta „Cafe Rivjera”.
Kol nebuvo tikro restorano šefo, įdarbinome ten visus rūmų tarnus kartu su virėju. Maistas buvo nuostabus, vieta turėjo didelį pasisekimą tarp vietinių ir atvykstančių smaližių. Mes taipogi valgydavom ten, atskirame kabinete. Visam sezonui priėmėme aštuonių žmonių ansamblį, kuris neapolietiškais rūbais apsirengęs, dainuodavo itališkus šlagerius ir šokdavo. Vakarais, esant geram orui, ant sielių vaizduojančių Šv. Morkaus aikštę Venecijoje, apšviestų spalvotais žibintais, artistai vaidindavo. Daugybė valčių su žiūrovais plaukiojo iki sutemų.

„Cafe Rivjeros” sėkmė paskatino tėvus atidaryti teatrą dengtame manieže, kuris vasarą buvo nenaudojamas. [...] Atlikėjais buvo į Palangą važiuojančios arba iš ten grįžtančios aktorių trupės. Aktoriai priversti persėsti Lentvaryje, noriai nutraukdavo varginančią kelionę, pašvęsdami kelis vakarus vietinei scenai, juolab, kad galėjo ilsėtis ir maitintis dvaro sąskaita.


Versta iš lenkų kalbos – leidinys „Karta” 40, 2004m. 26+43psl. straipsnį paruošė Piotr Filiptovski.
Išvertė Nadežda Zajančkovskaja - jai labai dėkojam, kad maloniai leido įdėti šį tekstą


Jei patiko, daugiau rasite parsisiųsti skirtame PDF faile: Zofijos Tiškevičiūtės Potockos atsiminimai.




Draugija "Jungės" 2008-2017