Palangos parkas

Palangos botanikos parkas yra tikrai geriausiai visiems Lietuvos žmonėms žinomas
ir daugumos labai mylimas parkas.


Grafai Tiškevičiai, užsakydami šio parko projektą, Eduardui Andrė iškėlė užduotį sukurti ne tik šeimos rezidenciją reprezentuojantį parką, bet ir parką, pritaikytą Palangos kurorto (kurį jie plėtojo) poilsiautojų reikmėms.

Iki šių dienų parkas atlieka šią misiją, yra išlaikęs kūrėjų dvasią, nes turi labai gražias priežiūros tradicijas.

Viską apie šį nuostabų Eduardo Andrė ir jo sūnaus Renė projektuotą parką rasite jo šeimininkų - Palangos botanikos parko - tinklapyje www.pgm.lt.










Mes įdedame tik nuotrauką
su Palangos parko didžiojo
parterio vaizdu XX amžiaus
4-ame dešimtmetyje...



...ir kelias ištraukas iš
Renė Andrė 1906 metais
publikuoto straipsnio
„Palangos parkas”, vėl gi
išryškinančias Andrė
darbo principus.



„Norint šioje vietoje sukurti parką, pirmiausiai į laukinį tamsų mišką reikėjo įleisti saulės, padaryti proskynas, reikalingas statiniams, keliams, aikštelėms, kad atsivertų vaizdas į jūrą ir kopas; liūdną ir monotonišką kraštovaizdį reikėjo transformuoti į mielą ir patrauklią rezidenciją...”


„...Atėjo laikas apsvarstyti alėjos(kelio) į rūmus tiesimą. Už 400 metrų nuo rūmų į rytus, t.y. iš priešingos Baltijos jūrai pusės ir lygiagrečiai su ja, eina didelis pašto kelias iš Mėmelio į Libau. Alėjos pradžiai buvo pasirinkta šio kelio atkarpa į šiaurę nuo rūmų – taigi parko teritorijoje alėja turėjo būti 700 metrų ilgio. Buvo sumanyta, kad pagrindinių kalvų papėdes alėja juostų proporcingais plataus spindulio išlinkimais. Alėjos pradžia didžiajame kelyje yra 9 metrų aukštyje virš jūros lygio. Lengvas nuolydis po 3 milimetrus kas metrą, taip didinant santykinį rūmų platformos aukštį, tęsėsi iki tos vietos, kur septynių metrų aukštyje alėja pasiekia centinę rūmų liniją. Šio aukščio nebuvo galima labiau sumažinti, kadangi atliekant pirmuosius žemės kasimo darbus į šiaurės rytus nuo rūmų 6,5 metrų aukštyje virš jūros lygio buvo atrastas gausiai trykštantis šaltinis. Šio atradimo dėka gimė idėja sukurti nedidelį, maždaug vieno hektaro ežerą, apsuptą medžių, kuriame galėtų vešėti nuostabi vandens augmenija.”


Įrengiant takus mums pravertė molis...Pažymėjus kelių linijas ir baigus žemės kasimo darbus dulkelių smulkumo smėlyje, trasos buvo nuklotos plona beržų žabinių danga; ant viršaus buvo patiestas plastiško molio sluoksnis; po to klodas susmulkintų plytų iš kaimyninės grafui Tiškevičiui priklausančios plytinės. Galiausiai viskas buvo užklota 15 centimetrų granitinių akmenų sluoksniu. Baigus šiuos darbus visa masė buvo gausiai sudrėkinta, kad permirktų pamatinis keraminis molis, ir po 24 valandų pertraukos buvo pradėta voluoti neapkrautu volu. Lengvas suslūgimas buvo padidintas skaldytais akmenimis, o po to viskas dar kartą sudrėkinta. Dar po paros buvo voluojama antrą kartą, bet šį kartą apkrautu volu tol, kol molis pradėjo išskirti drėgmę į paviršių. Tuomet buvo paklotas lengvas žvyro sluoksnis, kuriuo pervažiavo nepakrautas volas. Rytojaus dieną masė buvo sutvirtėjusi tarsi glaistas, o po dviejų dienų ten jau buvo galima važiuoti automobiliu.”

Šias ištraukas radome Stasio Stropaus knygoje „Vadovas po Palangos botanikos parką”, Vilnius: Regnum fondas, 2001. ISBN 9986-494-55-9. Tai labai puiki knyga – rekomenduojame.


Draugija "Jungės" 2008-2017